Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

Forumo naujienos

Daugiau temų »

Naujienos, anonsai

Apie viešo kalbėjimo gėdą. Kaip sau padėti? Arba nuo ko gali pradėti darbą specialistas.

Narių vertinimas:  / 0
Sudomino5 balai 

Kai pasakome kalbą, kaip lengvai žiūrime jos vaizdo ar garso įrašą?

Viešasis kalbėjimas yra rizikingas, nes jei norime būti sėkmingais kalbėtojais, turime sau leisti su auditorija užmegzti kontaktą, būti prieinamais, pažeidžiamais. Tik taip rizikuodami galime gauti ir stiprų pozityvų įvertinimą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai patys pajusime, jog esame pakankamai geri – tik tada tai galime ne tik išgirsti, bet ir priimti.

Dažnas mintyse sakome: „Noriu sakyti tokias kalbas, kad įkvėpčiau pasaulį keistis, noriu užsiimti prasminga veikla, noriu, kad apie mano idėją sužinotų visa Lietuva…, bet esu beviltiškas.“
„Taip, tai tiesa. Toks ir esi! Esi beviltiškas žmogus,“ – atsako mums Gėda.

Aš esu jutusi gėdos jausmą. Tu – tikriausiai taip pat. Visi kartais susigėstame – ir tai normalu. Bet jei jaučiame, kad gėda trukdo daryti tai, ką norime ir jaustis puikiai – metas pagalvoti, kokie įsitikinimai ar patirtys tai skatina ir visa tai keisti.

Suaugęs žmogus gėdą dažnai patiria, kai nepasiekia savo užsibrėžto tikslo, neatitinka su(si)kurto standarto. Žmogus gėdos jausmą išgyvena, kai yra stebimas, tačiau tai nebūtinai yra reali auditorija, pakanka ją įsivaizduoti. Jam atrodo, kad jis yra nepakankamai geras (neprofesionalus, nekompetentingas, nežinantis, neunikalus). Dėl to bus nepriimtas, atstumtas, kritikuojamas, žeminamas, menkinamas ir stengiasi viską daryti perfekcionistiškai, nes jam atrodo, kad jeigu jis viską padarys be klaidų – bus mylimas, priimtas, reikšmingas. Žmogus išgyvena vidinį konfliktą: iš vienos pusės trokšta sėkmės, iš kitos – bijo suklysti.

Pasekmė yra pabėgimas/nieko nedarymas vietoje bandymų. Pastarieji gali būti primetami šalies, bendruomenės, šeimos. Tik įdomu, kad, pavyzdžiui, skirtingos šalys ir kultūros turi skirtingus standartus. Tai rodo, jog gėdos jausmas labai individualus, intymus ir kartu subjektyvus.

Gėdos jausmas yra susiformavęs dar vaikystėje dėl patirto atstūmimo, nepalaikymo, neįvertinimo, kai tėvai netenkino vaiko poreikių, kontroliavo, manipuliavo kaltės jausmu, neleido būti savarankiškam. Atsiranda mintis, kad kažkas su manimi yra blogai, jei tėvai (vienas ar abu) nepalaiko manęs , nepagloboja, neapsupa meile, sako, jog esu nesvarbus, nepakankamai geras ir pan. Mes visu tuo patikime galvodami, kad viskas yra tik dėl mūsų pačių kaltės ir esame neverti turėti to, kas gera. Vaikui dažnai iškyla tokios mintys, jog „kažkas su manimi negerai“, „noriu pasislėpti, išnykti“, „esu nenusipelnęs, kad mane mylėtų.“

Dažnai painiojame gėdos ir kaltės jausmus, nors jie yra skirtingi. Gėda susijusi su tuo, kas aš esu, ji tarsi sako – „Aš esu blogas“ (mąsto blogai apie save), o kaltė – su tuo, ką aš darau – „Aš padariau kažką blogai“ (mąsto, kad kiti apie jį blogai galvoja). Gėdos rezultatas – jaučiuosi blogai, kaltės – būsiu nubaustas. Gėdos jausmą jaučiantiems pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies plakimas, pakinta kvėpavimo ritmas, stiprėja prakaitavimas, atsiranda skrandžio spazmai ar net kalbos sutrikimai, pinasi žodžiai.

Viešajame kalbėjime gėdą jausti gali tas (žmogus), kuris išsikėlė sau tikslą, pvz., REIKIA (nuolatinis žodis išgyvenančio gėdą žmogaus žodyne) pasakyti kalbą, „po kurios VISI turi pritarti mano nuomonei“. Taip neįvykus, kyla negatyvūs jausmai ir mintys: „aš esu nevykęs kalbėtojas“ (gėda), „aš netinkamai pasiruošiau“ (kaltė).

Tad ką daryti, kad jausdami gėdą, vis tiek galėtume kokybiškai gyventi?

Reikia suprasti, kad nesame atsakingi už kitų žmonių jausmus ir veiksmus. Kol tikime, kad esame kitų žmonių elgesio priežastimi, tol galvojame, kad viską kontroliuojame. Tikime, kad kiti mus atstumia, nes nesame pakankamai geri. Ir kadangi tai yra mūsų kaltė, svarstome, gal mes galime kažką padaryti, pasikeisti, pradėti elgtis „teisingai“?

Mums sunku pripažinti, kad kiti gali elgtis taip, kaip jie nori, nes jie yra laisvi taip elgtis. Mes nenorime pripažinti savo bejėgiškumo prieš kitų jausmus ir elgesį.

Išmokime atpažinti tikruosius jausmus.

Gėda gali slėpti vienatvės, širdgėlos, liūdesio, bejėgiškumo jausmus.

Gėda – tai jausmas, kuris atsiranda dėl klaidingų įsitikinimų, tačiau vienatvė, liūdesys, bejėgiškumas yra egzistenciniai jausmai, kurie labai natūralūs mūsų gyvenime. Jaučiame liūdesį, kai netenkame tų, kuriuos mylime. Jaučiamės vieniši, kai norime artimo kontakto su kitu žmogumi, bet šalia nėra tokio žmogaus, kuris galėtų tai suteikti. Daugelis žmonių labiau pasirenka jausti nemalonius jausmus, kuriuos mano valdantys, nei natūralius, kadangi šie būna kur kas skausmingesni.

Jei pajautėme gėdą – pripažinkime tai.

Gėda nėra malonus jausmas, nes kartu jaučiamės pažeidžiami, silpni. Jaučiame gėdą dėl savo pačių gėdos. Tampame susierzinę, kad nesame savimi pasitikintys, pozityvūs, laimingi – juk tokius žmones visi mėgsta, todėl tokiais ir norime būti. Duokim sau leidimą priimti gėdos jausmą, kaip ir kitus jausmus. Nekaltinkim savęs dėl to, ką jaučiame. Mes visi kartais patiriam, jog esame labai vertingi arba labai susigėdę.

Leisk sau klysti.

Surask savo stiprias puses – dėl ko gali savimi didžiuotis.

Gėda – tai jausmas, kuriuo pasidalinti nėra paprasta. Gyvenimas su šiuo jausmu reikalauja didelių pastangų, nes lieki vienas. Juk dalintis – irgi gėda. Todėl ir darbas su šiuo jausmu reikalauja didelės kantrybės. Kita vertus, kas būtų, jei nepatirtume gėdos? Taip gali nutikti po migdolinio kūno (smegenų dalis, atsakinga už žmogaus emocijas, joje kaupiamos emocinės patirtys) pažeidimo. Bet čia atsakymo paieškokime kiekvienas savo. Galime išmokti pripažinti gėdos jausmą ir reaguoti adekvačiai. Tiesiog kantriai su tuo dirbant. Tikrai verta.

O sugrįžtant prie viešo kalbėjimo – žinokim, jog neprivalome būti tobuli kalbėtojai, užtenka būti pakankamai geram sau dabartinėje akimirkoje. Kartu turime suprasti riziką, kurią prisiimame, ir atlygį, kurį už tai gausime. Ir daryti tai, ką galime geriausiai!

Prisijungti su Facebook