Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

Yra kelios “Miegančios gražuolės” pasakos versijos. Pavyzdžiui, XVII amžiaus pradžioje italų didikas Džambatista Bazilė išleido savąją „Miegančiosios gražuolės“ versiją. Joje gražuolė Talija įsidūrė pirštą, užmigo, o kai atsibudo, sužinojo, kad yra ne tik vedusio karaliaus aistros objektu, bet ir dvynių motina. Skaitant pasaką, nepalieka įspūdis, jog visoje šių audringų įvykių sekoje,kurią išgyvena gražuolė Talija, ji pati išlieka kažkokia atsiribojusi ir pasyvi. Tarsi, ją pakėlė, o pažadinti užmiršo…
Ši gal kiek nejauki metafora iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Tačiau toks – pasyviai atsiribojęs nuo asmeninio gyvenimo įvykių įvaizdis – labai dažnai sutinkamas klientų konsultacijų metu.
Paaiškinsiu savo mintį detaliau. Gimęs kūdikis privalo prisitaikyti ir išlikti toje realybėje, kuri jį supa ir kurioje jam tenka būti. Deja, labai dažnai ta realybė, kurią jam tenka ištirti, pažinti, išmokti joje išlikti būna toli gražu ne tokia jau saugi, draugiška ir lengvai suprantama. Joje gali būti juntama labai daug pavojų, nerimo, nesusipratimų ir priešiškumo. Pastovi dėmesio, saugumo, meilės, geranoriškumo ir gausos stoka palieka labai gilius pėdsakus žmogaus psichikoje, kurie įtakos ir suaugusio žmogaus gyvenimo kokybę.
Nepageidautinas nėštumas; aborto tikimybė; gili nuoskauda motinai ir/arba tėvui, kitiems artimiesiems; kiti bet kokią emocinę įkrovą turintys įvykiai ankstyvoje vaikystėje. Visi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirti, išgyventi įvykiai įsirėžia giliai atmintyje, nes jie ten ir tada – žmogaus gyvenimo pačioje pradžioje – visi buvo labai svarbūs ir reikšmingi, nes pirmi!

Maža to, pirmaisiais savo gyvenimo metais mes visi be išimties privalome labai greitai ir labai daug ko išmokti. Pats priimtiniausias būdas mokytis kūdikystėje yra stebėti aplinką ir mėgdžioji kitus, perimant jų elgesio modelius ir pritaikant juos sau. Būtent tuo metu viskam reikia labai daug energijos išteklių, nes viskas vyksta pirmą kartą, greitai ir yra laba reikšminga ir hiperbolizuota.
Visą tai kiekvieno žmogaus psichika labai kruopščiai, sąžiningai ir detaliai viską kaupia savo pasąmonės archyvuose.Ankstyvoje vaikystėje susitvarkyti su tokiu gausiu informacijos ir įvykių srautu mažam vaikui yra gan sudėtinga, todėl mūsų psichika ateina mums į pagalbą ir sukuria taip vadinamas psichologinės gynybos mechanizmus.
Ir kadangi tiek pas mažus vaikus, tiek pas suaugusius neurotikus kūrybinis potencialas yra aktyvus ir dažnai naudojamas, jie šiuo instrumentu naudojasi išmaniai ir gan dažnai, apjungdami ir tobulindami šiuos gynybos mechanizmus ne tik visose gyvenimo sferose bet ir laba ilgą savo gyvenimo laiką.
Čia paminėsiu dažniausiai sutinkamus psichologinės gynybos mechanizmus:
Išstūmimas – tai nevalingas procesas, kurio metu problema išstumiama iš sąmonės į pasąmonę, bet nepanaikinama iš pačios psichikos. To pasekoje emocinė įtampa ir traumuojanti problematika išlieka ir daro įtaką organizmui. Prisiminimai apie vaikystėje patirtą reikšmingą skriaudą, kritiką, neigiamą įvertinimą, ignoravimą, kurios suaugęs žmogus nebeprisimena. Pats įvykis iš sąmoningos atminties gali būti išstumtas, o žmogus itin jautriai (neadekvačiai) gali sureaguoti į kokį nors pokštą, repliką ir t.t. Pvz.: Baimė viešai kalbėti, nes buvo kažkada sukritikuotas prieš klasę mokytojos.
Neigimas – nematau (atsisakau, “užmerkiu akis”) tai, ką mato kiti. Pvz.: Moteris, gyvenanti su smurtaujančiu vyru ir tikinti, kad jis pasiekeis.
Izoliacija – mechanizmas, kurio pagalba žmogus tarsi atskiria dalį savo asmeninės patirties, kuri yra nemaloni nepriimtina, nuo kitos dalies savęs, kurią sugeba priimti savyje. Pvz.: Tarkim, aršus aukštos moralės sergėtojas, kuris gali mušti savo nepaklusnų vaiką.
Regresija – tai perėjimas į daug paprastesnę primityvesnę funkcionavimo formą. Gyvenime galima dažnai sutikti žmonės, kurie renkasi vaikiškus elgesio modelius, kaip psichologinės adaptacijos visuomenėje būdus. Pvz.: atsakomybės uz savo priimtus veiksmus nebuvimas. Ryškus dabarties pavyzdys, tai klimpimas į neatsakingai imamų trumpalaikių paskolų liūną. Toks psichologinės gynybos mechanizmas būdingas isterinėms asmenybėms, nes vienas pagrindinių šių asmenybių bruožas yra infantilizmas. Sugrįžimas į vaikystę tokiai asmenybei yra norma. Ten tavimi pasirūpins tėtis, mama (valstybė, valdžia), žodžiu, kažkas didelis, galingas ir geras ateis ir išgelbės. Vienas išskirtiniausių šio mechanizmo bruožų yra noras labai stipriai supaprastinti supantį aplink pasaulį ir padaryti jį suprantamu.
Perkeliama agresija – daugelio psichologų nuomone, būtent čia glūdi psichosomatinių susirgimų priežastys. Tarsi neišgyventa, neišreikšta agresija perkeliama savo kūnui. Šis mechanizmas būdingas tyliems, droviems, depresyviems, bijantiems gyvenimo iššūkių žmonėms, kaip taisyklė, jaučiantiems perdėta atsakomybės jausmą už kitus. Pvz.: Nelaimingi atsitikimai, fiziniai sužalojimai, kurie nutinka visuomenės akyse geriems žmonėms.
Projekcija – labai dažnai asmeniui būdingi tiek teigiami, tiek neigiami bruožai ir charakteristikos perkeliamos kitam. Atsakomybės arba nepagrįstų lūkesčių perkėlimas kitam arba kituose įžvelgiami bruožai ir charakteristikos būdingos pačiam asmeniui. Pvz.: Tėvas nupirkęs sūnui “super duper” meškerę, apie kurią pats svajojo ilgą laiką, nuoširdžiai piktinasi, kad sūnus neturi kantrybės žvejoti.
Introjekcija – tai simbolinė žmogaus ar objekto internalizacija (įtraukimas į save), prijungimas svetimo “aš” arba svetimos aplinkos įkėlimas į save. Šis mechanizmas priešprieša projekcijai. Tam, kad išoriniai veiksniai nekeltų grėsmės juos įjungi į savo vertybių ir nuostatų sistemą. Pvz.: Tarkim, vietoje pagiežos ar agresijos kitų asmenų atžvilgiu destruktyvūs jausmai virsta savikritika ir savęs nuvertinimu.
Žinoma, didelis ačiū, šiems psichologinės gynybos mechanizmams, nes padėjo išlikti ten ir tada, tolimoje praeityje. Tačiau sutikite, kaina, kurią tenka mokėti čia ir dabar suaugusiam žmogui yra pernelyg didelė.
Tęsdamas naudotis vaikystėje išmoktais psichologinės gynybos būdais žmogus labai dažnai lieka tarsi savo asmeninio gyvenimo stebėtoju. Ne šeimininku, aktyvių dalyviu ir savo gyvenimo priežastimi, o disocijuotu pasyviu stebėtoju iš šalies. Užšaldęs savo jausmus ir emocijas, atsisakęs ir užrakinęs juos tolimoje vaikystėje, nes ten ir tada taip buvo saugiau ir priimtiniau, čia ir dabar jau ir užmiršo, kad gali būti tiesiog kitaip.

Kiekvieno žmogaus asmeninėje istorijoje yra daugybė temų, kuriose dėl vienokių ar kitokių aplinkybių buvo pradėta naudotis psichologinės gynybos mechanizmais, sugalvoti reikiami elgesio modeliai ir reakcijos į atitinkamas situacijas.  Visų neprisiminsi, neatpažinsi ir net kažin ar reikia. Tačiau šiame savo straipsnyje siūlau susipažinti su, mano manymu, gan įdomiais atvejais iš savo asmeninės praktikos.
Integralinis neuroprogramavimas, tai autorinis prof. S.Kovaliovo metodas, kurį taikau savo konsultacijų metu dirbdama su klientais. Ne paslaptis, kad tas žmogus, kuris jau išdrįso kreiptis, tikisi rasti pačius svarbiausius sau atsakymus per patį trumpiausią laiką – tai suprantama, teisinga ir logiška.  Integralinis neuroprogramavimas (INP) kaip tik sukurtas ir puikiausiai veikia būtent tokiems tikslams.
Tačiau kaip ir kiekviename kūrybiniame procese, taip ir konsultacijų metu visad yra vienas reikšmingas niuansas – tai netikėtumų galimybė. Kartais (ir netgi labai dažnai) akmenukas gulintis ant tako, pažiūrėjus atidžiau, gali tapti tikru rieduliu, kuris visiškai užvėrė judėjimą į priekį. Ir problema ne tame, kad žmogus nemato “akmens ant kelio”, dažniausiai esmė glūdi tame, kad žmogus taip suaugo su tuo rieduliu per ilgą laiką, jog jam tai tapo norma.
Pirmoji istorija.
Teko man konsultuoti jauną nėščią moterį. Tame gyvenimo etape, kai mes kartu dirbome, ji domėjosi kitais savo gyvenimo aspektais, tad būtent apie jos nėštumą ir būsimą motinystę jokios kalbos nebuvo. Tačiau psichoterapijos procesui įpusėjus, tuomet kai kalba ėjo apie asmeninės istorijos patirtis, ji, tarsi tarp kitko užsiminė, jog visiškai nesuprantanti aplinkinių, kurie tik ir šneka koks reikšmingas ir svarbus jai turi būti nėštumas. Ji pati šito visiškai nesupranta, tiesiog daugiau diskomforto ir tiek. Aš savo užrašuose pasižymėjau šią svarbią repliką ir nusprendžiau sugrįžti prie šios temos, pasitaikius kitai progai.
Kitos sesijos metu kaip tik ir pasitaikė proga detaliau pasikalbėti apie patį nėštumą. Va čia manęs ir laukė tas anksčiau mano aprašytas reikšmingas niuansas, kai atrodo mažas akmenėlis, gulintis kelyje, gali virsti tikru rieduliu!
Į mano užduotą klausimą apie nėštumą klientė paprastai atsakė:
– Tai kad aš nesijaučiu esanti nėščia.
– Bet juk jūs esate nėščia, – nepasidaviau aš.
– Taip, tik jaučiuosi aš taip, tarsi apie tai žino tik mano kūnas, bet ne aš pati.
Aš dar kartą pasitikslinau ar jos atsakymas ir esama būsena tokioje situacijoje yra suvokiamos kaip problema, kurią verta išspręsti. Tik sulaukus teigiamo atsakymo iš klientės, mes kartu pradėjom gilintis į šią būseną detaliai ir iš pagrindų.
Dirbant su klientės socialinės panoramos psichogeografija aš paprašiau klientės rasti tą vietą kur ji bus maksimaliai atvira dialogui su savo pasąmone ir iškviesti tą dalį, kuri nieko nežino apie nėštumą. Pasirodė taip vadinama savarankiška asmenybės dalis (terminas dažniau naudojamas INP yra savarankiškas sąmonės vienetas – CEC– rus.k.) 4-5 metų pačios klientės kaip mergaitės projekcija – vaizdinys. Kai pradėjom kalbinti šią mergaitę, išsiaiškinome, jog ji nieko nenori žinoti apie šią klientės gyvenamą realybę (akivaizdi regresija kaip gynybos mechanizmas) ir jos nėštumą, nes labai bijo suaugti. Prasidėjo ilgas ir įdomus mergaitės įkalbinėjimo užaugti procesas. Kai buvo gautas jos sutikimas ir duota pakankamai resursų, mergaitė virto 12-13 metų paaugliu berniuku. (dar vienas gynybos mechanizmas –intojekcija). Ši projekcija- vaizdinys taip pat maištavo prieš realybę, bijojo augti ir atsakomybės, suaugusio žmogaus gyvenime. Teko perspręsti priimtą kadaise sprendimą- draudimą užaugti ir ribojantį įsitikinimą apie atsakomybės nepakeliamą naštą. Dėl esamo klientės nėštumo ir laikantis etinio kodekso normų visų aplinkybių, kurios ir lėmė štai tokį sudėtingą psichologinės gynybos mechanizmą, nesigilinome į konkrečias klientės asmeninės istorijos detales. Visi traumuojantys incidentai ir sudėtingos situacijos praeityje buvo išnagrinėti disocijuotai (žiūrint į save iš šalies) pačiu delikačiausiu būdu, be gilių asocijuotų išgyvenimų.
Ir tik po to, pagaliau, klientė pamatė projekciją savęs – jaunos moters, su kuria verta susitapatinti iš naujo. Po susitapatinimo klientė susijaudino ir apsiverkė, tik priežastis šio emocinio proveržio buvo nauji, švelnūs iki šiol nepatirti nuostabūs ir gilūs potyriai.

Pasidalinau būtent šiuo pavyzdžiu iš praktikos, nes jis labai vaizdžiai parodo, kad mes visi, labai dažnai ignoruojame pasąmonės siunčiamus mums signalus tiek iš išorės (bendraudami su žmonėmis, girdėdami užuominas, kurios atliepia mumyse), tiek ir  vidinius. Mūsų kūnas mums niekada nemeluoja ir kalbasi su mumis pastoviai, tik mes patys savęs nebemokame ir nebenorime klausyti ir išgirsti.

Antras pavyzdys, taip pat iškilo gan netikėtai, konsultacijos metu su jauna moterimi, 1,5 metų berniuko mama. Pati moteris prisipažino, kad netgi šiek tiek pavydi savo vyrui (berniuko tėvui) santykių artumo su sūnumi. Kadangi ši situacija buvo tiesiogiai susijusi su klientės užklausa apie santykius šeimoje ir įtakojo visą šeimos sistemos struktūrą, aš paprašiau detaliau papasakoti situaciją.

Svarbu žinoti tai, kad jeigu moteris, būdama motina, negali, nesugeba jausti reikiamo ryšio su savo vaiku, tai gresia labai rimtomis pasekmėmis visiems šeimos nariams ir pačiai šeimai, kaip sistemai.
Tarkim, vaikui gali pasireikšti nepakankamai mylimo vaiko sindromas, ko pasekoje suaugęs žmogus gali nemokėti mylėti ir/ar išvis būti artimuose santykiuose.
Pačiai motinai – čia pat tykojanti depresija.
Visai šeimai, kaip sistemai svarbiausia yra išlikti bet kokia kaina – netgi beatodairiškai paaukojant atskiro šeimos nario sveikata ir/ar gerove.
 Moteris prisipažino, kad nejaučia ryšio tarp savęs ir sūnaus ir tai ją labai skaudina. O ir vaiko elgesys tai puikiai demonstruoja, nes berniukas kur kas mieliau ir noriai kvailioja ir išdykauja su tėčiu, o pas mamą eina ne taip noriai.
Kai aš paklausiau klientės:
– Kokia mama pati save matote, kokia norite tapti ir būti?
Prisipažinsiu, savo pačios nuostabai, susidūriau su visiškai neįtikėta kliūtimi, nes šis mano paprastas klausimas klientei ir tapo tuo kertiniu rieduliu, ant jos gyvenimo kelio. Ji supratimo neturėjo kokia mama nori būti. Jauna moteris išvis nesusimąstė kokį motinos įvaizdis ir elgesio modelį norėtų pati realizuoti. Ji žinojo tik vieną:
– Aš nenoriu būti panašia į savo motiną!- griežtai atsakė ji.
Kadangi klientės užklausa buvo tiesiogiai susijusi su santykiais šeimoje, mes pradėjome dirbti nedelsiant. Pirmą ką mes padarėm, dirbdamos su asmenine klientės istorija ir savarankiškomis asmenybės dalimis, tai panaikinome draudimą užaugti pačiai klientei. Antrą, jau namuose kaip namų darbus, daviau jai užduotį – rasti ir/ar priderinti sau detalų modelį, kokia mama ji nori tapti ir pasirengus būti savo sūnui. Trečia ką mes padarėme su ja, tai jau kitos sesijos metu pradėjome vesti derybas su jos vidiniu Vaiku, vidiniu Tėvu (tai ne vyriška giminė, o apibendrintas tėvystės modelis) ir vidiniu Suaugusiu. Būtent šiame kontekste klientės socialinėje panoramoje išsirutuliavo ištisa drama, nes vidinis Vaikas, tiek laiko buvęs be reikiamo jam dėmesio, reikalavo labai daug išteklių (resursų) t.y. dėmesio, saugumo jausmo, meilės ir t.t., nes nuoskaudoms ir maištui, rodės, nebus galo. Vidinis Tėvas iš pat pradžių buvo labai kritiškai nusiteikęs savo naujojo įvaizdžio atžvilgiu, bet pamažu transformavosi ir virto besąlygiškai mylinčiu ir kantriu. Vidinis Suaugęs iš pat pradžių buvo paliegęs ir silpnas, tačiau galiausiai ir jam klientė skyrė deramą dėmesį, o kai įjungę į savo bendrą veiklos sistemą, jis tapo pilnaverčiu sistemos nariu.
Ir visas šis sudėtingas darbas labai greitai davė savo rezultatus, nes kaip pati klientė vėliau pasakojo, jau tą patį vakarą, po mūsų konsultacijos, berniukas visą laiką buvo šalia mamos kaip priklijuotas. Ir netgi galiausiai užmigo šalia mamos prisispaudęs prie jos šono.

Visi mes “gimę iš vaikystės” ir kiekviename iš mūsų, nesvarbu kad ir kiek metų mes turime, gyvena vidinis Vaikas, kuriam labai reikia mūsų palaikymo ir meilės, griežtas vidinis Tėvas, kuris linkęs kritikuoti ir kontroliuoti visus ir viską ir keistas vidinis suaugęs, kuris dažniausiai toks užguitas, nedrąsus ir neprisitaikęs prie realybės, jog jo tiesiogines funkcijas perima tie du kiti. Psichoterapijos ir koučingo konsultacijų užduotis ir yra leisti šioms trims kiekvieno žmogaus ego būsenoms rasti naujus, atitinkančius realybę, tarpusavio bendravimo būdus, kurie leis pačiam žmogui gyventi darnoje su savimi ir sukurs naują gyvenimo kokybę sociume.
Integralinio neuroprogramavimo metodas, jo unikalūs sisteminiai algoritmai leidžia pačiu veiksmingiausiu ir greičiausiu būdu “pažadinti” kiekvienam žmoguje “miegančią gražuolę”, tačiau būtina viena labai svarbi sąlyga – tuo “pabudimu” turi būti suinteresuotas pats klientas. Tik tuomet, dirbant komandoje su specialistu, įmanomos dažnai stulbinančios patį klientą įžvalgos ir pokyčiai, kurie pranoksta lūkesčius. Todėl, kad kiekvieno kliento asmeninė istorija, tai tarsi kupina nuostabios patirties knyga, kuri kantriai laukia, jog pats autorius ją pagaliau atsiverstų ir perimtų visą turtingą patirtį, kurią jis sukaupė per ištisus metus.