Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

Dažną rytą net nepasiekę darbo jau jaučiame stresą dėl vėlavimo, kamščių, išpiltos kavos, pamirštų daiktų ir įvairiausių kitų dalykų. Sekmadieniais jau pradedame laukti penktadienio, o kiekvieną rytą – darbo pabaigos. Jaučiatės panašiai? Verslo psichologijos magistrė, renginių „Galimybių akademija“ ir „Karjeros stovykla“ organizatorė Ugnė Juodytė pataria, kaip elgtis, jei stresas darbe neduoda ramybės, o visi aplink ima erzinti.

Statistika sako, kad 80 proc. žmonių, vyresnių nei 45 metai svarsto apie veiklos keitimą, tačiau tik 6 proc. tai realiai padaro. Iš tiesų praktika rodo, kad pokytį vyresni žmonės daro atsargiau, nebe taip spontaniškai ir rečiau. Amerikiečiai pakeičia 10 – 14 darbų amžiaus tarpsnyje tarp 18 ir 34 metų, ir 3 – 5 po 38 metų.

• Išsigrynink savo stiprybes, talentus. Tam gali padėti štai tokia veiksmų seka:

1. 1. Parašyk esė tema: “Mano stiprybės”. Čia turi atsirasti Tavo pastebėjimai, už ką save norėtumei pagirti, kokios veikos sekasi puikiai ir jas darant papuoli į “flow būseną”.
2. 2. Susirink informaciją iš kuo skirtingesnių žmonių, kurie Tave pažįsta: buvusių ir esamų bendradarbių, draugų, šeimos narių. Paprašyk, kad jie pasidalintų pastebėjimais, kokias Tavo stiprybes jie mato. Išsigrynink tendencijas.
3. 3. Yra puikių psichologinių testų, kuriuos atlikęs gali gauti struktūruotą informaciją apie save.
4. 4. Skirk laiko pagalvojimui – ką darytumei jeigu tikrai žinotumei, jog pasiseks.
5. 5. Pasidaryk sąrašą sričių, veiklų, kuriose gali turimas stiprybes, talentus panaudoti.
6. 6. Savanoriauk – tai puikus būdas išbandyti įvairias veiklas, kurios nėra įprastos. Tai saugus būdas pabandyti save pozicijoje ar srityje, kuri Tau yra įdomi.
7. 7. Dalyvauk renginiuose, kuriuose yra galimybė susipažinti su skirtingais žmonėmis, juos pakalbinti. Man šis būdas atrodo itin patrauklus, kiekvieną kartą atsidūrusi “networkingo” renginyje atrandu žmogų, su kuriuo randame bendrų veiklų ar aktualių temų. Taip pat pasisemiu drąsos, nes matau, kad yra panašia kryptimi dirbančių specialistų, kurie dalinasi savo atradimais, ir nueito kelio pamokomis.

Pokytį daryti yra rizika, bet dažnai tai vis geriau nei kiekvieną rytą keltis su mintimi: “O ne, ir vėl į darbą…”.

Kai pasakome kalbą, kaip lengvai žiūrime jos vaizdo ar garso įrašą?

Viešasis kalbėjimas yra rizikingas, nes jei norime būti sėkmingais kalbėtojais, turime sau leisti su auditorija užmegzti kontaktą, būti prieinamais, pažeidžiamais. Tik taip rizikuodami galime gauti ir stiprų pozityvų įvertinimą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai patys pajusime, jog esame pakankamai geri – tik tada tai galime ne tik išgirsti, bet ir priimti.

Dažnas mintyse sakome: „Noriu sakyti tokias kalbas, kad įkvėpčiau pasaulį keistis, noriu užsiimti prasminga veikla, noriu, kad apie mano idėją sužinotų visa Lietuva…, bet esu beviltiškas.“
„Taip, tai tiesa. Toks ir esi! Esi beviltiškas žmogus,“ – atsako mums Gėda.

Aš esu jutusi gėdos jausmą. Tu – tikriausiai taip pat. Visi kartais susigėstame – ir tai normalu. Bet jei jaučiame, kad gėda trukdo daryti tai, ką norime ir jaustis puikiai – metas pagalvoti, kokie įsitikinimai ar patirtys tai skatina ir visa tai keisti.

Sveiki,

Ir aš pagaliau apsigyvenau šiame  puslapyje. Prisistatyti norėčiau savo straipsniu, kuris jau buvo publikuotas ,,15 min." portale. Manau, kad jis dabar labiausiai atspindi mano pasaulėžiūrą.

Straipsnis patalpintas čia: https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/santykiai/buk-savimi-dr-rasa-katiliene-kai-ego-paleidzia-tavo-gyvenimo-vaira-1024-859802

Iki malonių!

Geros ir prasmingos dienos linkėdama,

Dr. Rasa Katilienė

Grįžtamasis ryšys – tai priemonė tobulėjimui (išskaičiau interneto platybėse). Ar tikrai? Šviesioji medalio pusė sakytų – taip, nes tai juk galimybė pamatyti save iš šalies, augti, keistis ir t.t, ir pan. O tamsioji atsakytų – tai vaikščiojimas po minų lauką, nes jei prašausi su ėjimu, tai gali driokstelti taip, kad paskui ne tik kito, bet ir savęs nebesurinksi. Taigi, kaip saugiai vaikščioti tame tobulėjimo lauke?

Pradžioje, prieš žengiant žingsnį, užduokite vieną paprastą klausimą sau ir gavėjui – kam man ir kam Tau reikalingas tas grįžtamasis ryšys? Rimtai, ką mes su juo veiksim? Jei atsakymas iš „bla bla bla“ serijos – tobulėsim … siūlau tada dar kartelį pamąstyti iš naujo.
Jei vis tik nusprendžiate duoti grįžtamąjį ryšį, tai nepamirškite:

– kad Jūs ne Dievas, o tik žmogus su SAVO nuomone;
– nelyginti Petro su Jonu ar su savimi, o jei tai būtina- tai pasistenkite, kad tai neperaugtų į Jono įšventinimą į Šventuosius arba bent jau į savireklamą;
– atrasti, pamatyti ir šviesiąsias bei gerąsias kito žmogaus puses, net jei atrodo, kad viskas totaliai beviltiška;
– kad grįžtamąjį ryšį duodate ne visam žmogaus gyvenimui, o tik konkrečiai veiklai, etapui, klausimui ar pan.;
– matyti, girdėti ir netgi jausti pašnekovą.

Kas yra įprotis ir iš kur jis atsiranda?

Tradiciškai pasitikrinu žodyne: „Įprotis – elgesys, pasidaręs gyvenime įprastas, pastovus.“ Daugelį dalykų savo gyvenime mes įsicinkinome daryti autopilotu: keltis ryte, valyti dantis, vairuoti, valgyti, bendrauti taip, o ne kitaip, dirbti, vadovauti, sportuoti arba nesportuoti, reaguoti, rodyti emocijas tokias, o ne kitokias… šimtai dalykų, kurių atsiradimo šaknis sunkiai beatkastume ir kuriuos darome net nesusimąstydami taip, o ne kitaip. Būtent tai ir yra įprotis, nes jis pasireiškia tada, kai smegenys nustoja dalyvauti priimant sprendimą.

Nesugebėjimas patenkinti savo poreikių už koučingo sesijos ribų. Jei mes nesugebame patenkinti savo poreikių už koučingo sesijos ribų, mes galime pradėti tuos poreikius tenkinti klientų sąskaita.

Nesugebėjimas atsisakyti spręsti pačiam problemas. Tai atsitinka tuomet, kai mes kliento problemą pradedame suvokti kaip savo.

Nesugebėjimas priimti kliento realybės. Net jei jūs visiškai teisus ir žinote, kaip kažką reikia padaryti, klientas toli gražu ne visada gali tai padaryti. Jau vien todėl, kad jis yra kitas žmogus.

Nesugebėjimas suvokti, ką klientas pasako ir ko nepasako. Tai kitas būdas pamatyti tą pačią situaciją. Tai, kas kartais vadinama akla dėme. Tai, ko žmogus nesuvokia ir tai trukdo efektyviausiai veikti pasirinktoje situacijoje.

Danguolė Kraskauskienė 
Jau keli mėnesiai viename iš portalų gyvuoja rubrika, kurioje skaitytojai (kurių absoliuti dauguma – moterys) labai nuoširdžiai dalinasi savo gyvenimo paslaptimis ir (dažniausiai neišsipildžiusios) meilės istorijomis. Įkandin kitas portalas skelbia konkursą panašioms istorijoms lyg patvirtinimą, kad tema aktuali. Manau, pats laikas paanalizuoti kai kuriuos rašiniuose pateikiamus aspektus iš kitokių pozicijų.
Galiu, iš dalies, suprasti merginų ir net solidaus amžiaus moterų norą pasidalinti svajonėmis ar skausmu – seniai įrodyta, kad rašant savo išgyvenimus (ir su trupučiu specialisto pagalbos) galima išsigydyti gana sunkias emocines traumas. Bet kai kurie rašinių aspektai pritrenkia, o daromi apibendrinimai – tiesiog pavojingi visuomenei. Juk tokius rašinius dažnai skaito paauglės, kurios ir taip linkę daug ką dramatizuoti.