Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

1. Andreas C., Andreas T. Esminė transformacija. 2011. 313 p.
2. Andreas C., Andreas S. Protas turi širdį: neurolingvistinis programavimas. 2014. 350 p.
3. Bončkutė-Petronienė G. Pas kunigą ir detektyvą – psichologo kabinete. 2013. 210 p.
4. Burns D., Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija. 2013. 382 p.
5. Corsini R., Wedding D. Šiuolaikinė psichoterapija. 2011. 550 p.
6. Dechtiaris V., Ostrovskaja S. Mano nuostabi ateitis. NLP: sėkmės technologijos. 2004. 254 p.
7. Erickson M. Ir mano balsas jus lydės. 2013. 222 p.
8. Fitzpatrick O. Charizmos pranašumas. 2013. 258 p.

Julius Tilvikas, Psichologas Psichoterapeutas
Dažnai, atsakinėdamas į klausimus, rašydamas ar konsultuodamas sakau „saviterapija“. Kas tai ir kaip tuo naudotis?
Saviterapija, – tai psichologinis savęs gydymas, psichoterapija pačiam sau. Jos tikslas, kaip ir bet kokios kitos psichoterapijos ar psichologinio konsultavimo, – padėti žmogui išspręsti slegiančias emocines, psichologines, elgesio problemas, geriau pažinti save bei pradėti jaustis laimingesniu.
Tai – geras būdas padėti sau, ir kaip pagrindinė savęs gydymo priemonė, ir kaip papildoma, lankantis pas psichoterapeutą ar psichologą.
Pirmas iškylantis klausimas: „kas yra terapija?“ Pabandysiu pateikti „koncentratą“, mano nuomone, teisingiausiai atskleidžiantį terapijos esmę. Terapija, – tai procesas, kurio metu atrandamos nepageidaujamo elgesio, jausmų ar jausmų nebuvimo, destruktyvių fantazijų (minčių) priežastys ir terapinio proceso metu stengiamasi tas priežastis pašalinti. Pati dažniausia problemų priežastis – vaikystės trauma.

Klausimai koučingo sesijoje

Vienas iš koučingo apibrėžimų teigia, kad koučingas tai – menas užduoti klausimus.

Ir iš tiesų – klausimai yra vienas efektyviausių koučingo instrumentų. Klausimų pagalba mes skatiname kliento sąmoningumą, padedame jam rasti sprendimus kebliose situacijose, suteikiame galimybę pasirinkti efektyvius būdus savo tikslų pasiekimui. Tai leidžia žmonėms siekti apčiuopiamų rezultatų, greitai tobulėti, kaupti pozityvią patirtį, didina pasitikėjimą savo jėgomis.

Keturi pagrindiniai koučingo klausimai

Jei kalbame apie tikslų pasiekimą, kas koučinge yra viena iš dažniausių užklausų, tai yra keturi pagrindiniai klausimai, į kuriuos klientas turi atsakyti.

1. Ko tu nori?
2. Kodėl tau tai yra svarbu?
3. Kaip tu suprasi, kad tu jau pasiekei tai?
4. Kaip tu gali tai pasiekti?

„Kokį kelią pasirinkti?“

„Ką norėčiau veikti gyvenime ?“

„Kur studijuoti ir ką ?“

„Turiu svajonę, bet ji atrodo nereali...“ 

Tokios ir panašios mintys sukasi dažno dvyliktoko ar vienuoliktoko galvoje. „Kuo būsi užaugęs?“- šis klausimas lengvas tada, kai esi keturių- penkių metų.  Bet dabar, jau užaugus, atėjo laikas kažkuo būti ištiesų. Beje,  ne tik moksleiviams -  jų tėvams taip pat kelia nerimą nežinomybė, kuri laukia jaunų atžalų ateityje. Ypač sunku apsispręsti, kai jaunuolis gabus viskam, kai puikiai sekasi ir matematika, ir kalbos. O jei dar prisideda  papildomi dalykai, tokie kaip muzika, dailė, kiti menai... Gal dar domisi  visuomenine veikla, politika... Tiek daug sričių išblaško dėmesį ir energiją. Jaunas žmogus jaučiasi „išsibarstęs“. O kartais, pavargus nuo didžiulio krūvio, nebesinori nieko...

   Taigi, kokį kelią pasirinkti?

Atrodytų, kas galėtų geriau  patarti, jei ne tėvai? Juk norime savo vaikams tik gero…

Kodėl žmonės daro tai, ką daro? Kodėl vieni žmonės gali paaukoti gyvybę dėl kito, o kiti gali nužudyti dėl malonumo? Kokia jėga formuoja mūsų emocijas, veiksmus, savybes ir mūsų likimus?

Žinant savo bazinius poreikius yra lengviau tvarkytis su savo emocijomis, savo norais ir poreikiais. Mums pasidaro aiškiau, iš kur tie norai kyla ir ką su jais daryti.

Nors mes visi esame unikalūs, tačiau turime nervų sistemą, kuri veikia pagal tam tikrus principus. Mes kiekvienas turime šešis bazinius poreikius, kuriuos nuolat teigiamai arba neigiamai patenkinam.

Šeši baziniai poreikiai:

• Užtikrintumas – poreikis saugumo, užtikrintumo ir patikimumo.
• Įvairovė – poreikis pokyčių, naujovių ir iššūkių.
• Svarbumas – poreikis jaustis pripažintu ir vertinamu.
• Meilė ir ryšys – poreikis mylėti ir būti mylimam, taip pat noras jausti ryšį su kitais.
• Augimas – noras augti, tobulėti ir vystytis, tiek asmenybę, tiek sielą,
• Dalinimasis – poreikis duoti, padėti kitiems ir daryti pokyčius.

Einant tokiai karštai vasarai kaip ši, labai norisi atgaivinti ne tik kūną, bet ir įkaitusias smegenis: surikiuoti mintis apie tolimesnius savo gyvenimo žingsnius, peržvelgti vertybes, tikslus, norus, svajones, o gal juos prisiminti ar išspręsti įsiskaudėjusias problemas.

Patikimiausias asmeninis patarėjas visais klausimais – mūsų pasąmonė - „vidinis balsas“. Ji talpina atsakymus į visus klausimus, žino didžiausių problemų sprendimus, mato išeitis iš sudėtingiausių situacijų. Bėda tame, kad tas “vidinis balselis“ kužda labai tyliai ir dažnai jo net nesigirdi per griausmingus, logiškus mūsų proto argumentus. 

Kaip vis dėlto išgirsti pasąmonę? – Labai paprastai! Tinkamai užduodant klausimus ir atidžiai klausantis. Metodas, kurio pagalba užduodami tie klausimai, vadinasi koučingas, arba ugdantysis vadovavimas. Koučeris, arba asmeninio efektyvumo treneris padeda išgirsti atsakymus. 

“Vienintelė kliūtis, kuri gali atsirasti tarp jūsų ir jūsų svajonės, yra kitų žmonių pagalbos stoka.” (Deividas Švarcas)

Ir tik nuo mūsų priklauso ar pagalbos ieškome, o radę - prisileidžiame.

Į ką kreiptis?

MENTORIŲ. Mentorystė tęstinis procesas, kurio metu labiau patyręs asmuo (mentorius) padeda augti ir siekti užsibrėžtų tikslų mažiau patirties toje srityje turinčiam žmogui. Tai labai dažna ugdymo forma organizacijose, tačiau taip pat naudinga ir už jos ribų. Mentorystės susitikimų metu iš mentoriaus gaunamas palaikymas, konkretūs patarimai, kryptingos užduotys.

Kada ir kaip pasirinkti mentorių? Kreipkis jei svarstai apie karjeros pokyčius, lyderystę, asmeninio verslo kūrimą ir pan. Oficialių mokslų mentoriai neturi baigti. Kiekvienas gali būti mentoriumi mažiau patyrusiam, tad čia rekomenduoju panagrinėti žmogaus pasiekimus ir patirtis, taip pat bent vieną kartą susitikti ir pasitikrinti, ar abiems norisi kartu dirbti toliau.

Yra kelios “Miegančios gražuolės” pasakos versijos. Pavyzdžiui, XVII amžiaus pradžioje italų didikas Džambatista Bazilė išleido savąją „Miegančiosios gražuolės“ versiją. Joje gražuolė Talija įsidūrė pirštą, užmigo, o kai atsibudo, sužinojo, kad yra ne tik vedusio karaliaus aistros objektu, bet ir dvynių motina. Skaitant pasaką, nepalieka įspūdis, jog visoje šių audringų įvykių sekoje,kurią išgyvena gražuolė Talija, ji pati išlieka kažkokia atsiribojusi ir pasyvi. Tarsi, ją pakėlė, o pažadinti užmiršo…
Ši gal kiek nejauki metafora iš pirmo žvilgsnio atrodo keistai. Tačiau toks – pasyviai atsiribojęs nuo asmeninio gyvenimo įvykių įvaizdis – labai dažnai sutinkamas klientų konsultacijų metu.
Paaiškinsiu savo mintį detaliau. Gimęs kūdikis privalo prisitaikyti ir išlikti toje realybėje, kuri jį supa ir kurioje jam tenka būti. Deja, labai dažnai ta realybė, kurią jam tenka ištirti, pažinti, išmokti joje išlikti būna toli gražu ne tokia jau saugi, draugiška ir lengvai suprantama. Joje gali būti juntama labai daug pavojų, nerimo, nesusipratimų ir priešiškumo. Pastovi dėmesio, saugumo, meilės, geranoriškumo ir gausos stoka palieka labai gilius pėdsakus žmogaus psichikoje, kurie įtakos ir suaugusio žmogaus gyvenimo kokybę.
Nepageidautinas nėštumas; aborto tikimybė; gili nuoskauda motinai ir/arba tėvui, kitiems artimiesiems; kiti bet kokią emocinę įkrovą turintys įvykiai ankstyvoje vaikystėje. Visi kūdikystėje ir ankstyvoje vaikystėje patirti, išgyventi įvykiai įsirėžia giliai atmintyje, nes jie ten ir tada – žmogaus gyvenimo pačioje pradžioje – visi buvo labai svarbūs ir reikšmingi, nes pirmi!

Kai pasakome kalbą, kaip lengvai žiūrime jos vaizdo ar garso įrašą?

Viešasis kalbėjimas yra rizikingas, nes jei norime būti sėkmingais kalbėtojais, turime sau leisti su auditorija užmegzti kontaktą, būti prieinamais, pažeidžiamais. Tik taip rizikuodami galime gauti ir stiprų pozityvų įvertinimą. Tačiau tai įmanoma tik tada, kai patys pajusime, jog esame pakankamai geri – tik tada tai galime ne tik išgirsti, bet ir priimti. Dažnas mintyse sakome: „Noriu sakyti tokias kalbas, kad įkvėpčiau pasaulį keistis, noriu užsiimti prasminga veikla, noriu, kad apie mano idėją sužinotų visa Lietuva…, bet esu beviltiškas.“

„Taip, tai tiesa. Toks ir esi! Esi beviltiškas žmogus,“ – atsako mums Gėda.

Aš esu jutusi gėdos jausmą. Tu tikriausiai taip pat. Visi kartais susigėstame – ir tai normalu. Bet jei jaučiame, kad gėda trukdo daryti tai, ką norime ir jaustis puikiai – metas pagalvoti, kokie įsitikinimai ar patirtys tai skatina ir visa tai keisti.