Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

Autorius: Martynas

Skaitytojų pageidavimu pratęsiu meditacijos temą ir pristatau į praktiką orientuotą straipsnį, kuriame papasakosiu kaip mano supratimu galima medituoti. Kadangi nesu joks šios srities mokslininkas, o tik entuziastas mėginantis pagerinti savo gyvenimo kokybę, tai dalinsiuosi tik savo įžvalgomis ką patyriau ir ką perskaičiau nesiremdamas kokia nors viena mokykla ar tradicija. Tiems, kas šitais reikalais domisi rimtai, veda užsiėmimus ar skaito paskaitas, mano straipsnis gali pasirodyti netinkamas, tačiau tinkamas ar netinkamas – jį perskaičius bus galima pradėti medituoti, užsikabinti už šios praktikos ir toliau eiti tobulintis į užsiėmimus ar paskaitas.
Straipsnis yra ilgas ir išsamus – siūlau skaityti per kelis kartus, viską pasibandant. Vien skaitymas naudos neatneš – tik pabandymas.

Kaip veikia meditacija

Tam, kad nuoširdžiai atlikti veiksmus apie kuriuos kalbėsiu vėliau, reikia suprasti kam jie reikalingi. Pradedu nuo savo paties sugalvoto apibrėžimo: meditacija – tai proto koncentravimo, pusiausvyros išlaikymo ir kitų proto savybių ugdymo treniruotės.

Kaip veikia protas? Jis yra užpildytas daugybe informacijos apie įvairias reakcijas – kaip turime reaguoti vienu ar kitu atveju. Degina? Ištraukti pirštą iš ugnies. Alkis? Įsimesti ką nors į skrandį. Nuobodu? Rasti pramogų (feisbuką atsidarome tiesiog automatiškai). 
Dalis šių reakcijų naudingos, dalis ne, bet dauguma jų vyksta pasąmoningai, mes jų nekontroliuojame. Įžeidė? Užsiplieskiu pykčiu. Ir kam to reikia? Pavargau? Kartoju sau kaip man sunku. Ir kam to reikia? Sunervino? Ką nors sulaužau. Ir kam to reikia?
Savotiškas straipsnis apie automatines reakcijas yra ČIA, papasakota labai vaizdingai ir gražiai. Tik pagalvok, kas būtų jei tam, kad pakelti ranką reikėtų galvoti kurį raumenį pajudinti! Visa tai vyksta automatiškai, tik kartais, ta automatika mums pridaro gyvenime bėdų, kai pakeliame ranką prieš kitą žmogų. Todėl, reikia mokėti save laiku sustabdyti.
Ką daro meditacija? Ji leidžia pastebėti, kaip automatinės reakcijos prasideda. Pastebėjęs kylantį pyktį, galiu jį sustabdyti. Pastebėjęs negatyvias mintis, galiu jas pakeisti pozityviomis. Pastebėjęs, kad noriu ką nors sulaužyti, imu stebėtis iš kur pas mane tokios mintys? Pastebiu ir kaip pakyla ranka sugniaužusi kumštį. Galiu sustabdyti susinervinimą, baimę, pasimetimą, blaškymąsi, bet kokią emociją, fizinį veiksmą, žodį ar net mintį jeigu tik pavyksta pastebėti ją iš anksto.
Kaip tai vyksta? Pirma – reikia sukoncentruoti ir nuraminti protą, kad jis negalvotų apie tūkstantį dalykų vienu metu. Nes kai jis galvoja apie tūkstantį dalykų, automatinės reakcijos praslysta nepastebėtos. Kaip erelis sklandantis virš miško ir akylai stebintis ar neišlys kur koks nors kiškis. Jeigu jis užsisvajos ir kiškio nepastebės – liks be vakarienės, todėl stebi atidžiai. Dėmesys – kaip lazerio spindulys, jei jis sufokusuotas, jis gali pjauti metalą kaip sviestą, jeigu išsklaidytas, nuo jo galima tik įdegti. Protas – kaip vandens paviršius, jei jis raibuliuoja, neįžvelgsiu kas yra dugne. Jei jis nurimęs, galėsiu įžvelgti tai, ko nemato kiti.
Kai protas sukoncentruotas galima pradėti stebėti kas vyksta kūne ir prote. Pastebėjus pojūčius kūne, ar mintis prote galima mokytis į jas atitinkamai reaguoti – jei natūraliai kylanti reakcija man nenaudinga, aš nedarau nieko ir reakcija pranyksta. Lengva nedaryti nieko, kai sėdi meditacijos pozoje. Be to, sėdint meditacijos pozoje jokios naudingos reakcijos neiškyla, nes naudingi tik įgimti refleksai, padedantys apsaugoti kūną nuo sužeidimų, visa kita yra dirbtinai į protą įdiegtos programos. Kol kūnas nejuda, neiškyla ir refleksai.
Tarp kitko, budistų vienuoliai sugeba iš savo proto išvalyti net refleksus. Gali pažiūrėti ČIA kaip atrodo degantis vienuolis. Medituoja degdamas ir tiek.
Jeigu aš noriu išmokti naujos reakcijos – dėmesio lazeriu savo pasąmonėje raižau naują įrašą. Tai vadinama savitaiga. Meditacijos metu savitaiga yra ypatingai stipri, nes Tavo valioje už atominę bombą galingesnis ginklas – dėmesio lazeris.
Taigi, pristatau penkių žingsnių meditacijos metodiką, kuri yra universali bet kuriai meditacijos technikai:
1.Pasiryžimas
2.Atsisėdimas
3.Proto nuraminimas ir koncentracija
4.Proto treniruotė
5.Taikymas gyvenime

1. Pasiryžimas

Prieš einant medituoti reikia žinoti, kokią bėda norisi spręsti. Nori vidinės harmonijos? Įveikti stresą? Pamatyti šviesą? Šiaip nusiraminti? Pasiruošti egzaminui? Kaip pamatysi vėliau, kiekvieną klausimą galima spręsti su truputį skirtinga meditacijos technika. Todėl reikia žinoti ko nori ir išsirinkti techniką.
Kai jau išsirinkai techniką reikia nustatyti kiek laiko sėdėsi. 15 minučių? Gerai. 30? Dar geriau. Valandą? Puikiai. Dvi valandas? Padaryk pertraukėlę :) Siūlau nusistatyti atgalinio skaičiavimo laikmatį telefone pasirinktam laikui ir padėti arti savęs, kad būtų galima greitai išjungti.
Tuomet reikia pasiryžti laikytis tam tikros meditacijos technikos. Jei šokinėsi nuo vienos prie kitos, protas nesugebės nusiraminti. Todėl geriau visą laiką paskirti vienai technikai arba laikytis iš anksto nustatytos tvarkos. Pradžioje 5 minutės proto koncentravimui, tada 10 minučių treniruotės. Čia kaip apšilimas ir „tikrasis“ sportas – abu reikalingi, bet tik tam tikra tvarka.
Tada, jeigu nori didesnio efekto, gali pasiryžti išsėdėti visą laiką absoliučiai nejudant. Pradžioje nerekomenduoju, nes reikia atrasti patogią sėdėjimo pozą, bet paskui galima bandyti. Pajausti skausmą nugaroje ar kojose ir į jį nereaguoti. Ne nekęsti, kentėti sukandus dantis, bet nereaguoti, koncentruotis į tai į ką turėtum koncentruotis pagal savo pasirinktą meditacijos techniką. Ignoruojamas skausmas pranyksta – rimtai. Jeigu skausmas vis gi kankina, tai ne toks meditacijos tikslas, geriau padaryti pertraukėlę ar pakeisti sėdėjimo pozą.

2. Atsisėdimas

ČIA yra geras straipsnis apie sėdėjimo pozas, jei tik nekreipsi dėmesio į pasisakymus apie čiakras ir kundalinius. Siūlau išbandyti kelias ir išsirinkti sau mieliausią. Man labiausiai patinka sidhasana. Ir reikia saugotis mito, kad tikri džigitai ar überjogai medituoja sėdėdami lotoso pozoje. Arba, kad reikia sėdėti ant žemės, be pagalvėlės. Apsikamšyk visomis pagalvėmis kurias tik turi, kad tik sėdėtum stabiliai ir negriūtum.
Primenu ir papildau tai, ką rašiau praeitame straipsnyje. Meditaciniam sėdėjimui keliami reikalavimai:
-Negulėti ir nesėdėti pusiau gulomis, nes tada gali užmigti.
-Sėdėti tiesia nugara, nes nuo ilgesnio sėdėjimo nejudant ji gali paskausti.
-Sėdėti stabilioje padėtyje. Nes nepavyks išsėdėti pakankamai ilgai, jeigu reiks nuolatos galvoti kaip nenugriūti. Be to, nestabilioje padėtyje nepavyks atsipalaiduoti, kas yra svarbu.
-Nejudėti. Nes judesys išblaško protą. Galima medituoti ir judesyje, bet tam yra specialios technikos (joga, tai či).
-Atsipalaiduoti. Bus sunku nuraminti protą, jei kūnas bus įsitempęs.
-Užsimerkti. Vaizdai blaško dėmesį, o mūsų tikslas jį sukoncentruoti.
-Sėdėti gerai išvėdintoje patalpoje. Kad neimtų miegas.
-Sėdėti tylioje aplinkoje. Kad niekas neblaškytų. Bet to reikia tik iš pradžių, paskui mokėsi medituoti ir prie atidaryto lango į triukšmingą gatvę. Dažnai, medituojant mieste reikia spręsti dilemą tarp tylos ir vėdinimo.

3. Proto nuraminimas ir koncentracija

Na štai, užsimerkei, atsisėdai, galima imtis darbo.
Kaip nuraminti ir sukoncentruoti protą? Šiaip tiesiog imti ir sukoncentruoti neįmanoma, jį reikia koncentruoti į kokį nors objektą. Kai jis sukoncentruojamas, minčių audra rimsta.
Tarkime, skaičiuoji įkvėpimus: vienas, du, trys, o žinai, vakar aš mačiau filmą, kuriame... oi, ką aš čia! Iš naujo: vienas, du, o kai baigsiu medituoti eisiu valgyti tų skanių žaliavalgiškų salotų..., arba ne, leisiu sau į makdonaldą,... beje, vakar man draugas sakė, kad ... (po pusvalandžio) oi, ką aš čia, aš gi medituoju!
Man yra buvę atvejų, kai per pusvalandį taip ir nesugebėdavau be pertraukų suskaičiuoti iki dvidešimties. Tai yra normalu. Negali apsispręsti daryti po 50 prisitraukimų kas dieną ir tiesiog daryti – riekia treniruotis, kol galų gale pajėgsi padaryti kiek užsibrėžei. Lygiai taip pat negali apsispręsti medituoti 15 minučių ir išbūti nurimusiu protu. Reikia mokytis protą raminti. Tas mokymasis ir vadinasi meditacija.
Kaip raminti protą? Kai tik pastebi (prisimink, treniruojamės pastebėti), kad protas nuklydo, nereaguok niekaip (mokomės nereaguoti į tai, kas mums nenaudinga), tiesiog grįžk į savo koncentracijos objektą. Kai tik pastebi, kad protas nuklydo, nereaguok niekaip, tiesiog grįžk į savo koncentracijos objektą. Ir taip kartok nuolatos. Nesvarbu kiek laiko protas klaidžiojo – dėmesio lazeriu įsirašyk sau naują reakciją – kai tik pastebiu, kad protas nuklydo, grįžtu į savo koncentracijos objektą.
Ką reiškia neraguoti niekaip? Tai reiškia nemėginti įvertinti kas čia per mintis ar emocija, gera ar bloga iš kur atsirado. Jei kyla mintis: „kaip aš netikusiai medituoju, nesugebu nė dviejų įkvėpimų išbūti nurimusiu protu“ – tai tik dar viena mintis. Į ją lygiai taip pat nereikia kreipti dėmesio. Kils ir tokių minčių: „gana čia man sėdėti, šiandien užtenka“. Tai tik dar viena mintis, į ją lygiai taip pat nereikia kreipti dėmesio ir grįžti į savo koncentracijos objektą. Arba: „aš gi pamiršau padaryti tą ir tą, reikia bėgti ir padaryti, meditacija palauks“ – irgi nereikia kreipti dėmesio. Pameni punktą nr. 1? Taip, Tu pasiryžai tam tikrą laiką išsėdėti su tam tikra meditacijos technika ir neleidi jokioms nenaudingoms reakcijoms permušti Tavo pasiryžimo. Rimta treniruotė, rimtas įgūdis, milžiniška nauda gyvenime.
Kokie gali būti koncentracijos objektai? O! Jų visa aibė.
Natūralus kvėpavimas ties nosimi. Gali stebėti kaip oro srautas liečia nosies šnervių vidinę ar išorinę dalį, kaip liečia viršutinę lūpą. Kvėpavimas būtinai turi būti natūralus, tai yra niekaip nekontroliuojamas. Žinoma, kai atkreipi į savo kvėpavimą dėmesį, jis šiek tiek pakinta, tačiau negalima jo kontroliuoti sąmoningai, reikalinga tik stebėti. Vipasanos medituotojai sako, kad jei įvaldai šį metodą, protas susikoncentruoja geriausiai. Bet šis metodas labai sunkus, pradžiai jo nerekomenduočiau.
Kontroliuojamas kvėpavimas ties nosimi. Gali sąmoningai kvėpuoti savo pasirinktu būdu. Aš, kadangi norėjau išmokti mažiau skubėti gyvenime, įkvėpdavau palėtintai, akimirkai sulaikydavau kvėpavimą, iškvėpdavau, vėl sulaikydavau kvėpavimą. Gali kvėpuoti ir kaip nors kitaip – greičiau, lėčiau, giliau. Žiūrint kokias savybes nori sau įdiegti. Kai protas kontroliuoja kvėpavimą, jis turi ką veikti, koncentruotis yra lengviau, bet kadangi jis užsiėmęs, koncentracija bus ne tokia stipri, dėmesio lazeris truputuką išplaukęs. Jei mano protas būdavo ypatingai padrikas, aš užtęsdavau kvėpavimo sulaikymo pauzes, nes sulaikyti kvėpavimą reikia daug valios pastangų, be to organizmui sukeliamas nedidelis stresas, jis persijungia į avarinį režimą (kur oras, kur dingo oras?) ir vietos mintims lieka kur kas mažiau.
Natūralus ar kontroliuojamas kvėpavimas ties pilvu. Galima stebėti, kaip oras užpildo pilvą, kaip dirba pilvo raumenys kvėpavimo metu. Ilgai mėginau įvaldyti šią techniką, bet man nesigavo. Įkvėpimas turi būti kaip vandens pylimas į stiklinę – pradžioje vanduo pasiekia dugną, paskui jo lygis kyla iki pat viršaus. Taip pat oro įkvėpimo metu turėtų prisipildyti ir kūnas.
Kvėpavimo garsas. Tie kas užsiima joga ar pranajama, žino, kad įkvepiant per gerklę galima kvėpavimą padaryti labai garsų. Tas garsas yra visai geras objektas koncentruoti savo dėmesį.
Įkvėpimų skaičiavimas. Galima skaičiuoti įkvėpimus ar iškvėpimus. Galima skaičiuoti iki dvidešimt ir pradėti iš naujo. Jeigu protas nuklydo, nemėginti prisiminti koks buvo skaičius, o pradėti iš naujo. Galima treniruoti pasitikėjimo savimi ir užtikrintumo jausmą: jei suabejoji koks sekantis skaičius turėtų būti – netęsk abejotinos veiklos, tiesiog pradėk skaičiuoti iš naujo.
Koncentraciją į kokią nors kūno vietą. Čia labiau susiję su hinduizmu ir jų čakromis. Medituojant galima koncentruoti dėmesį į vieną ar kitą čakrą. Pavyzdžiui susitelkti į tarpuakį. Tai labai jautri vieta, jei gerai sutelki dėmesį į ją, ima atrodyti, tarsi kas ten spaustų. Šiuo klausimu rekomenduoju literatūrą su indiškai skambančiais pavadinimais :)
Mantra. Nuolatinis kokio nors teksto kartojimas mintyse užima protą lygiai taip pat kaip ir kvėpavimo kontrolė. Kartojant mantrą susikoncentruoti yra ypač lengvą, todėl ištisos religijos yra susikūrusios aplink tam tikras mantras. Kokios mantros būna, Tau teks pasiskaityti savarankiškai (pavyzdžiui, hinduistai kartoja „om nama šivaja“, ničiren budistai kartoja „nam mjōhō renge kjō“), aš tik pasakysiu kaip darydavau pats. Aš susigalvodavau lietuviškas mantras. Joje turėdavo būti lyginis žodžių skaičius, kad būtų vienas įkvėpimui ir vienas iškvėpimui. Pavyzdžiui: „aš myliu visus žmones“, „jaučiu pusiausvyrą, energiją, ramybę“ ir panašiai.
Koncentracija į išorės garsus. Tai gali būti muzika, paukščių čiulbėjimas, upės čiurlenimas. Niekada to nebandžiau, būtinai pamėginsiu šią vasarą ištaikyti progą pamedituoti kur nors prie upės. Meditavimas pagal muziką man atrodo toks labai dirbtinas, todėl net nemėginu.
Nuraminimas ir koncentracija turi penkis pagrindinius priešus, kurie ruošiasi trukdyti nusiraminti ir susikoncentruoti.
Aplinka. Tam, kad išvengti aplinkos poveikio, vienuoliai užsidaro vienuolynuose aukštai kalnuose. Mums tenka medituoti atšiauresnėmis sąlygomis, lydimiems miesto triukšmo, galbūt trukdančių namiškių, galbūt erzinančių uodų, ar dar blogiau, telefono skambučių. Nuo visko, kas tik įmanoma reikėtų izoliuotis. Teko girdėti, kad meditacijos kursai Indijoje vyksta celėse – kur vienas medituotojas gyvena absoliučiai izoliuotas nuo visko.
Mintys. Taip, jos ateina vėl ir vėl. Reikia susitaikyti, kad mintys ne telefonas, jų neišjungsi, reikia išmokti su jomis gyventi. To ir siekiame medituodami. Tiesiog ne kiekviena mintis yra dėmesio verta idėja, kurią reikia tuojau pat vykdyti.
Skausmas. Protas bando išsivaduoti nuo intensyvios veiklos (tingi mat koncentruotis) užleisdamas kūnui skausmus. Kartais skausmai turi fizinio pagrindo, bet dažniausiai ne. Todėl atėjus skausmui keliuose, nugaroje, kaklo srityje ar bet kur kitur, patartina ir toliau koncentruotis į pasirinktą objektą. Jei skausmas trukdo, galima koncentruotis į skausmą. Stebimas skausmas paprastai sumažėja, nes atidžiai „įsiklausius“ paaiškėja, kad jis tėra tempimas, spaudimas ar karštis, tiesiog labai intensyvus. Bet skausmai – ne juokas: nereikia kęsti sukandus dantis, o geriau eiti pailsėti ar pakeisti sėdėjimo padėti, kad ir koks pasiryžimas buvo.
Nuobodulys, kuris gali peraugti netgi į miego norėjimą. Meditacijos procesas, kuris šiaip jau yra gana monotoniškas gali imti ir atsibosti. Tada lauksi kada nuskambės žadintuvas ir galima bus baigti, imsi skaičiuoti kiek liko tų minučių. Jeigu kyla tokios mintys, reikia tiesiog nekreipti dėmesio ir grįžti į savo koncentracijos objektą. Jeigu ima miegas, tiesiog nekreipti į tai dėmesio – kiek tai įmanoma – ir grįžti į savo koncentracijos objektą. O jei atrodo, kad nebeįmanoma – gerai, nutrauk meditaciją, bet tada žiūrėk, ar nutraukus tikrai taip norisi gultis į lovą, ar visgi ėmė ir atsirado jėgų?
Malonūs pojūčiai. Malonūs pojūčiai blaško dėmesį lygiai taip pat kaip skausmas. Galbūt pradėsi jausti vibracijas kūne (tai kraujas teka kraujagyslėmis, plaka širdis), galbūt matysi šviesas (nuo ilgo užsimerkimo), atrodys tarsi sklendi be svorio (nuo ilgo sėdėjimo nejudant), visa tai taip malonu ir protas tuojau pat praranda koncentraciją į pasirinktą objektą ir ima mėgautis malonumais. Malonumai nėra meditacijos tikslas. Jei ištinka malonūs pojūčiai, siūlau su jais elgtis lygiai taip pat kaip su skausmu. Stebėti, analizuoti, o paskui grįžti į pasirinktą koncentracijos objektą.

4. Proto treniruotė

Kai jau protas sukoncentruotas galima pradėti treniruotę. Priklausomai nuo tikslo gali būti skirtinga treniruotė. Juk neisime bėgioti, jei trūksta jėgos rankose ir nedarysime prisitraukimų, jei trūksta jėgos kojose.

Kūno stebėjimo pratimai
Stebint kūną patartina dėmesiu eiti per visas kūno dalis tam tikra tvarka, ties kiekviena kūno dalimi išlaikyti sukoncentruotą dėmesį kelias akimirkas ir tada eiti toliau. Ir taip eiti per visą kūną daug kartų.
Pojūčių stebėjimas ir mokymasis nereaguoti į kūno impulsus. Mūsų kūnas nuolatos siunčia protui įvairius impulsus – pasitikrink facebook, tai taip malonu, surūkyk cigaretę, tai taip malonu, nustok sportuoti, tai taip nemalonu, gana dirbti, tai taip nemalonu. Viskas atsiremia į vertinimą malonu-nemalonu. Kaip to išvengti? Stebėti kūno pojūčius – spaudimą, tempimą, niežėjimą, dilgčiojimą, karštį, šaltį, skausmą, trūkčiojimą ir į juos koncentruotis. Langas praviras, kambarys gerai vėdinamas, taigi šalta. Stebėk. Ilgai sėdi ir skauda nugarą? Stebėk. Niežti uodo įkandimą? Stebėk. Taip išmoksi pastebėti kūno impulsus ir galėsi sureaguoti ne taip kaip protas įpratęs, o taip kaip norėtum sureaguoti.
Įtampų stebėjimas kūne ir mokymasis sumažinti stresą. Stresas prote yra palydimas įsitempusių raumenų kūne. Taigi, meditacijos metu gali tikrinti visus savo kūno raumenis – jeigu jis įsitempęs, atpalaiduok. Kaip atpalaiduoti? Sukoncentruok dėmesį į tą kūno vietą ir tiesiog lengvai iškvėpk. Net jei raumuo neatsipalaidavo pereik prie sekančio raumens ir iškvėpk ties juo – kūnas turi atsipalaiduoti tolygiai. Taip mažės kūno įtampa ir stresas.
Meditacija po kriokliu ir kiti ekstremalumai. Jei nori tikrai gerai sugebėti nereaguoti į išorinius impulsus, juos reikia pastiprinti. Įsitaisyk vonioje ir pilk ant savęs šaltą vandenį (jeigu negali medituoti po kriokliu, kaip daro vienuoliai kalnuose). Arba atsidaryk langą ir neleisk triukšmui išblaškyti dėmesio. Arba susigalvok kitų, savo būdų.

Įsiteigimo pratimai
Verbalizavimas. Tai yra tam tikros mantros kartojimas. Dėmesys sukoncentruotas kaip lazerio spindulys ir Tu kartoji tekstą, kurį nori išraižyti savo pasąmonėje „Aš myliu visus žmones, aš myliu visus žmones ir tt.“. Verbalizavimas bus tuščias jei iš tiesų nejausi meilės visiems žmonėms. Verbalizavimas yra labai pavojinga technika, paplitusi visokiose sektose, kur liepiama kartoti vieną ar kitą tekstą. Taip lengva įkalti į galvą visokias dogmas, kurios nežinia ką reiškia. Jei jau ryžtiesi verbalizuoti, sakyk tik tai ką jauti iš tikrųjų. Jeigu nemyli visų žmonių, nekartok tuščio teksto. Man atrodo, geriau iš vis neverbalizuoti.
Vizualizavimas. Vizualizavimas yra galingas įrankis siekiant savo tikslų. Jeigu nori tobulai medituoti, kaip tai darė Buda, įsivaizduok kad matai priešais save Budos statulą. Tada įsivaizduok, kad iš tiesų žiūri į veidrodį ir Tu esi Budos statula. Jeigu nori pasiekti kitokį tikslą, įsivaizduok kad tikslą jau pasiekei ir kaip tada jautiesi? Pameni kokie galingi kūno pojūčių kuriami impulsai ir kaip jie valdo kūną apeidami sąmonę? Dabar pats metas visus tuos pojūčius įsivaizduoti. Įsivaizduoti ką matai, ką girdi, šilta ar šalta, ką lieti. Ką skanauji. Ką užuodi. Kaip juda Tavo raumenys.
Taip, tai viso labo gražios svajonės, tačiau tas svajones Tu raižai savo pasąmonėje su į lazerį sukoncentruotu dėmesiu. Vaikystėje aš pastebėjau, kad kartais reikia tik labai norėti ir svajonės pildosi. Bet labai labai labai norėti.
Požiūrio formavimas. Iš esmės tai yra tas pats vizualizavimas, tačiau ne tam, kad vienaip ar kitaip atlikti veiksmą, tačiau, kad jaustis taip, kaip norėtum.
Galima įsivaizduoti, kad matai pasaulį rentgeno spinduliais. Tuomet visi žmonės atrodo kaip balti skeletai. Išnyksta tokie išorės atributai kaip apranga, tautybė, socialinis statusas. Sako, kad tai padeda labiau pasitikėti savimi būnant tarp žmonių, kalbėti viešai. Bet aš pats niekada nebandžiau.
Dar skaičiau, kad galima įsivaizduoti kokios šlykščios yra žmogaus kūno dalys. Ne tam, kad pradėti nekęsti savo kūno, o tam, kad nustoti garbinti kūniškus malonumus. Gražūs plaukai? Įsivaizduok plauką sriuboje. Graži oda? Įsivaizduok jos lopinėlį išpjautą ir padėtą į lėkštę. Man tai skamba keistokai, pats niekada nebandžiau.
Dar skaičiau, kaip medituoja Dalai Lama. Jis įsivaizduoja artimuosius ir kai tik pajaučia jiems meilę, staigiai pradeda galvoti apie visus pasaulio žmones. Todėl jis taip myli visus pasaulio žmones.
Dar galima medituoti apie tai, kad anksčiau ar vėliau mirsi. Taip medituodavo samurajai Japonijoje, todėl jie galėdavo pasidaryti charakiri. Apskritai, mintis, kad visi anksčiau ar vėliau mirs yra labai išlaisvinanti, tada nebereikia jaudintis dėl nieko, kas laikina.

Dėmesio!

Prieš pereidamas prie penkto punkto, noriu pabrėžti dar kartą:
Prieš medituojant būtina žinoti kodėl tai darai ir ko nori pasiekti. Jei gerai seksis medituoti, protas išsilaisvins iš pasąmonėje įdiegtų reakcijų, o kai neliks reakcijų, pasąmonė kreipsis į sąmonę ir klaus: ką daryti? Todėl turi žinoti: jei nori atsikratyti pykčio, reikia pakeisti jį ramybe. Jeigu nori atsikratyti rūkymo, reikia pakeisti jį arbata. Jeigu nori atsikratyti feisbuko, reikia pakeisti jį svajojimu. Po meditacijos pastebėsi, kaip Tavo kūnas ima automatiškai reaguoti į vienus ar kitus dirgiklius ir jei nežinosi kuo pakeisti ištrintas programas – jos sugrįš.
Mano tikslas buvo atsikratyti minčių triukšmo, kuris blaško, trukdo dirbti ir išlaikyti pusiausvyrą stresinėse situacijose. Minčių triukšmas vis grįždavo, kol nesupratau, kad vietoj minčių man reikalinga koncentracija į darbą. Neužtenka pasakyti „minčių triukšme, išnyk!“. Jis išnyks, o paskui vėl sugrįš. Reikia sakyti „minčių triukšme, užleisk vietą koncentraciją į užduotį kurią atlieku čia ir dabar“. „Strese, užleisk vietą proto pusiausvyrai ir aiškumui“. Taigi, aš praktikavau koncentruotis ir minčių triukšmas sumažėjo, aš praktikavau išlaikyti protą pusiausvyroje ir stresas sumažėjo.

5. Taikymas kasdieniame gyvenime

Meditacija yra ne šiaip pramoga. Tai yra tikslinga treniruotė. Jeigu treniruotės seksis gerai, tuomet nereikės papildomai galvoti „o tai kaip pritaikyti tai ką treniravausi“. Kaip stipresni raumenys pakelia daugiau, taip ir geriau sukoncentruotas dėmesys geriau sprendžia įvairiausias problemas.
Visų pirma padidėja darbo efektyvumas, nes ramus protas greičiau padaro įžvalgas, išvadas, greičiau priima sprendimus. Sumažėja stresas, nes imi pastebėti neigiamas kūno reakcijas ir gali jas pakeisti. Imi lengviau pakelti skausmą ir kitus laikinus nepatogumus, nes protas visa tai priima kaip aplinkos signalus, o ne kaip kančią. Gali netyčia ir vieno kito žalingo įpročio atsikratyti, nes protas ims pastebėti kokį nemalonumą jie sukelia kūnui.
Kai nuolatos treniruosiesi sugražinti nuklydusį protą į meditacijos objektą, lengviau pastebėsi, kaip protas nukrypo nuo to, ką iš tiesų nori padaryti. Pastebėsi „oi, aš skaitau nesąmones internete“ ir galėsi be pastangų grįžti prie darbo, nes jau daugybę kartų tai darei meditacijos metu.
Yra keli metodai kuriuos visgi galima sąmoningai taikyti.
Meditacijos metu koncentruojiesi į kokį nors objektą (kvėpavimas, vaizdinys, mantra). Kvėpuoji ramiai be streso, kūnas atpalaiduotas, tačiau stabilus. Kai tik iškyla stresinė situacija – prisimink meditacijos objektą. Pakartok mantrą mintyse, pradėk stebėti kvėpavimą, prisimink vaizdinį. Organizmas prisimins, kad jis gali kvėpuoti ramiai be streso, būti atsipalaidavęs, tačiau stabilus. Tą ir padarys – atsipalaiduos, kvėpuos ramiai, stresas sumažės.
Jeigu iškyla daug neigiamų emocijų, galima stebėti kaip jos veikia organizmą. Jeigu išmokai stebėti kūno pojūčius, įsitempusius raumenis, netruksi pastebėti kas vyksta su jais. Kai tik atkreipsi dėmesį į nevaldomus procesus – netrukus jie ims normalizuotis ir lygiai kaip emocija paveikė kūną, taip kūnas paveiks emociją ir ji susilpnės. Aš pastebėjau, kaip galvojant apie neigiamus dalykus susiraukia kakta ir įsitempia veido raumenys. Atpalaiduoju juos – ir neigiamos mintys nutolsta (bet neišnyksta, kad jos išnyktų reikia rasti kitų, įdomesnių minčių).
Visada visada gali atkreipti dėmesį į kvėpavimą. Iš jo gali sužinoti kaip jautiesi iš tiesų, jeigu protas sumaištyje. Ar kvėpavimas lygus ar šokinėjantis? Ar gilus ar seklus? Ar greitas ar lėtas? Jei per daug skubi, gali sąmoningai sulėtinti kvėpavimą. Jeigu išsigandai ir kvėpavimas pasidarė seklus, gali sąmoningai pradėti kvėpuoti giliai. Jei blaškaisi ir kvėpavimas nelygus, gali sąmoningai padaryti jį lygų. Įkvėpk ir iškvėpk. Įkvėpk ir iškvėpk. Niekas niekaip nepastebės, kad darai sąmoningus kvėpavimo pratimus, be to jiems visiškai nereikia skirti laiko. Trys sąmoningi įkvėpimai jau išmuš Tave iš negero ritmo. Tai galima daryti darbe, prie kompiuterio, kalbant telefonu, kalbant su žmogum akis į akį.
Jeigu skauda – gali sukoncentruoti dėmesį į skaudančią vietą ir skausmas sumažės.
Jeigu sunku, gali susikoncentruoti į tai, kokį malonumą kūnas patiria įkvėpdamas. Jei nėra kuo daugiau džiaugtis, džiaukis malonumu įkvėpti. (Jei manai, kad įkvėpti joks malonumas – pabandyk neįkvėpti. Bent minutę. Ar po to būtų malonu įkvėpti?)

Kiti meditacijos būdai

Meditacija – tai proto koncentravimo, pusiausvyros išlaikymo ir kitų proto savybių ugdymo treniruotės. Tai nėra vien tik sėdėjimas tyliai ir užsimerkus. Esu atradęs ir daugiau meditacijos būdų, kurie aprašyti arba neaprašyti knygose:
-Joga. Koncentruojamasi į judesį, kvėpavimo garsą.
-Tai či. Koncentruojamasi į judesį, kūno pojūčius judant.
-Malda. Koncentruojamasi į maldos objektą, jeigu tik žodžiai nekartojami automatiškai.
-Būgnų mušimas. Koncentruojamasi į ritmą. Labai gera koncentracijos treniruotė, nes nelaikant dėmesio ties ritmu, jis pametamas labai greitai.
-Žygis pėsčiomis ar bėgimas. Padeda išlaikyti proto pusiausvyrą, kai tęsiant žygį nepaisoma negatyvių minčių, nuovargio, skausmo, alkio, mieguistumo ir kitų neigiamų pojūčių.
-Alpinizmas ir laipiojimas (boulderingas). Koncentruojamasi į judesį ir stabilumą. Protas turi būti nuolatos dėmesingas, nes atlikus neteisingą judesį ir praradus stabilumą galima nukristi.
-Speleologija (landžiojimas į požemius). Panašiai kaip alpinizmas, tik dar mokomasi staigiai atsipalaiduoti, nes įsitempęs kūnas išsiplečia ir nepralenda pro siaurumas.
-Drabužių lyginimas. Koncentruojamasi į nelygumus ir jie išlyginami. Labai raminanti veikla – bet kokie proto nelygumai tampa lygūs.
-Piešimas. Koncentruojamasi ne į daiktų pavadinimus, tačiau į juos sudarančias figūras ir linijas. Taip galima išmokti matyti daiktus be stereotipų ir etikečių.
-Gėlių laistymas (kai jų labai daug). Vanduo gėlėms tarsi maistas, norą skubėti ir laiko neturėjimą nustelbia noras padaryti gerą ir pasidalinti maistu.

Šį sąrašą galima pildyti ir pildyti. Manau, kiekviena tauta, kiekviena kultūra, turėjo savo meditacijos technikas, tik jos nebuvo pavadintos šiuo įmantriu, neseniai atsiradusiu žodžiu.
Man būtų labai įdomu sužinoti kas dar žino kokių būdu ar metodų ir kaip juos sekasi taikyti, kokia iš jų nauda. Jei Turi kokių minčių, gali pasidalinti komentaruose. Ačiū!

Šaltinis:www.valtininkas.lt