Lietuvos koučingo specialistų bendruomenė

Nustebinsiu Jus arba lengvai šokiruosiu.  Esu Rūta saviugdos trenerė (koučingo specialistė). Vykdžiau Mb Efekto grupės inicijuotą projektą Kauno mokyklų 11 arba III gimnazijos klasėse (pavadinimai neviešinami straipsnyje) „Aš atrandu savo kelią“. Projekto metu aiškinausi keturis svarbius aspektus:

Nuomonę apie darbą komandoje;

Moksleivių motyvaciją;

Savybes, kurios rodo, kad jie pasitiki savimi;

Metodų veiksmingumą valdant auditoriją.

Išsiaiškinau daug daugiau!

Pirmas vaizdas atėjus į gimnazijų III-čias klases yra toks:

Ant stalų sumestos kuprinės. Klasės susiskirsčiusi į grupuotes – klasės kietuoliai, klasės gražuolės ir keli pavieniai moksliukai  arba šiaip nepritapėliai. Vieni  žaidžia telefonu, kiti plepa... visi kažką veikia. Nustebsite ar ne, tačiau nuskambėjus skambučiui niekas nepasikeičia kol neatsistoji prieš klasę.

1 susitikimas. Pristatoma kūrybiškumo tema ir metodas. Visi nedrąsūs ir klauso, nes manęs dar nepažįsta. Aš būnu draugė, tiesiog, entuziastingai nusiteikusi ir kelianti nuotaiką. Moksleivių reakcija dvejopa - pasišaipysiu kaip iš draugės; gerbia ir klauso, nes supranta, kad pamoka naudinga. Nustebo išgirdę, kad projektas nefinansuojamas ir visiškai savanoriškas. Pasakė: „Tai Jūs gaištate savo laiką su mumis“. Kokią  savivertę ir požiūrį į tai kas vyko parodo tokia replika? Moksleiviai patys savęs nevertina ir nevertina žmonių, kurie suinteresuoti pasidalinti žiniomis. Dar labiau nustebo  man pasakius, kad aš jais tikiu, kad tikiu šiais saviugdos metodais, kuriuos pristačiau ir dar pristatysiu.

 Po kiekvieno metodo pristatymo prašiau visų moksleivių grįžtamojo ryšio. Šis metodas daugumai nepatiko, nes kelis kartus prašiau papasakoti savo svajonę arba garsiai pamąstyti kokį darbą norėtų dirbti. Čia atsiskleidė labai daug baimių: ką kiti pasakys? O jeigu iš manęs pasišaipys?

Kyla klausimas kokia visuomenė bus po poros metų, jeigu jaunimas bijo garsiai svajoti savų tarpe? Šis klausimas atsako į tyrime nagrinėtą klausimą. 75,6 % apklaustų projekte dalyvavusių moksleivių teigė, jog nori dirbti individualiai. Pažvelgus į tai ko ieško dabartiniai darbdaviai – virš 80% darbo pasiūlymų yra darbas komandose. Peršasi išvada, kad kuo toliau tuo daugiau reikės komandos formavimo mokymų!

2 susitikimas. Visi jau žymiai drąsesni. Nebaisu reikšti savo nuomonę. Čia pristatomas metodas, kurio pagalba įsivertinamas yra gyvenimo balansas. Vien pasakius, kad teks rašyti visose klasėse nuūždavo nepasitenkinimo banga. Kuomet tekdavo išsitraukti sąsiuvinį – jie tokių neturi arba turi tik svarbioms pamokoms! Visada juos gelbėja mokytojai, kurie turi atsarginių popieriaus lapų bei pieštukų su parkeriais. Aš mokyklą baigiau prieš 5 metus, tada klasėje tokių būdavo vos 2 – 3 dabar apie pusę klasės yra normalu. Šį kartą didesnis šurmulys. Naudoju taktiką tylėti ir laukti kol visi atkreips dėmesį. Tai kievieną kartą trunka po 5 – 10 min. Ir tik tada visi nutyla. Ar tai normalu? Kuomet pasižiūri į tave, mato, kad lauki tylos, bet kalbasi toliau. Taip pat už nugaros kiekvieną kartą sėdėjo jų mokytoja arba auklėtoja ir stebėjo tiek mano, tiek  vaikų darbą...jų tai neveikia. Ir tikiu, kad namie moksleiviai turi sąsiuvinius!

3 susitikimas. Nagrinėjamas su karjera susijusių  tikslų formulavimas ir siekimas. Taip pat tenka rašyti. Per pusvalandį moksleiviai sugeba pagimdyti po tikslą. Vieni į tai pažiūri labai rimtai ir nuoširdžiai, kiti – atsainiai. Šį kartą norėdama visiškos tylos, nes suvaldyti tylėjimu jau nebeįmanoma – pakeliu balsą – parodydama, kad valdžia yra mano. Ir spėkit!? Visi nurimsta ir pradeda dirbti. Klasėje tyla.

4 susitikimas. Renkuosi kitą metodą - diskusijos forma pristatyti ir bendrai braižyti laiko juostą klasėje. Visi apsidžiaugia, kad nereikės rašyti, tačiau mainais pareikalauji klasėje tylos ir bendravimo po vieną. Suveikė! Padarys viską , kad tik nereikėtų rašyti. Diskusijos vyko visose klasėse labai intensyvios. Apie tai, kur studijuoti ateityje? Kokį darbą rinktis? Dauguma šios kartos atstovų bus verslininkai! Čia atskleidžiamas  atsakymas, kas motyvuoja veikti. Moksleivius labiausiai įkvepia veikti trys dalykai: pagyrimas 44,3%, kitų žmonių sėkmės istorijos 30,5% ir 20,4% matomas rezultatas, 4,8% kita. (Atsakyti reikėjo savais žodžiais.) Motyvacija yra dviejų rūšių: vidinė ir išorinė. Išorinės atveju reikia stipraus palaikymo iš aplinkos, o vidinė – kuomet žmogus pats nori siekti, kyla iš noro. Kaip matome nugali išorinė motyvacija,tačiau kiek girdime palaikymo? Kiek patys pagiriame savo vaikus? Dažniausias klausimas, kuris skamba moksleiviui: „Ar jau padarei namų darbus?“, „Kokį pažymį šiandien gavai?“ (Dalyvių žodžiais).

5 ir paskutinis susitikimas – piramidės pildymas nuo rezultato iki savo gyvenimo misijos. Manau pavadinimas: „Neurologinių lygių piramidė“ juos išgąsdino, todėl visi pildė ir buvo susikaupę visose klasėse. Likau nustebusi, kad jaunimas  savęs nepažįsta. Paprašius įvardinti tris savo savybes,kurios rodo, kad pasitiki savimi daug kam kilo klasuimų! Keliems prireikė salės pagalbos, nes patys nesugalvojo! Šio susitikimo metu kiekvienoje klasėje kviečiau prie lentos sau pagalbininką – patį „kiečiausią“ arba neramiausią iš klasės. Žinoma, visi iš karto pasmerkė, kad „šeštauja“. Kaip gelbėti? Paprašiau, kad visi paplotų pagalbininkui nupiešus piramidę an lentos. Plojo visi! Paaiškinau, kad šeštam niekas neploja, todėl prieš jus stovi lyderis. Nustebau, nes moksleivių reakcija pasikeisdavo iš šaipymosi į pagarbą.

Auditorijos valdymas! Sudėtinga, jei esi žema ir neturi griežto balso! Svajojau būti mokytoja – dabar nebe. Po šio projekto pradėjau jausti mokytojams dar didesnę pagarbą nei ligi šiol. Kiekvieną pamoką į tave žiūri po 60 akių ir viską mato. Pabandyk pasakyti žodį pro šalį ir tave suvalgys! Parodyk gerumą – neįvertins. Visą dieną šurmulys ir jei nori, kad moksleiviai atkreiptų dėmesį į tavo dėstomą dalyką, išeikvosi daug balso ir nervų. Klausimai „ne į temą“ ir nuolatinis bandymas išvesti iš pusiausvyros pas kai kuriuos mokinius įgimtas!  Jie patys išvardintus metodus, kurie padeda valdyti auditoriją, nuo geriausio iki blogiausio įvardino taip: 1. Entuziazmas vos atėjus į klasę ir pradėjus paskaitą – pamoką energingu, intelektualiniu žaidimu; 2. Klausimai įtraukiant visus; 3. Balso pakėlimas ir griežtas žvilgsnis; 4. Tyla ir lektorės laukimas, kol visi nurims patys.

Vedama šių pastebėjimų dalinuosi patirtimi su koucingospecialistai.lt lankytojais, kviečiu gerbti ir ugdyti pagarbą mokytojo profesijai. Tai ne artistas cirke, kuris ateina palinksminti į pamoką, tai mokytojas, kuris ateina dalintis naudinga informacija.